Negalintiems patikėti apie vaikystę be smurto

Kai buvau penktoje ar šeštoje klasėje, lietuvių kalbos mokytoja per vieną pamoką, jau neatsimenu kokiame kontekste, paminėjo, kad jos tėvai niekada netaikė fizinių bausmių. Buvo labai sunku patikėti. Kaip tai netaikė. Sakė, net į kampą nestatė. Apie rėkimą ar balso kėlimą jau neatsimenu.
 
Šis epizodas mane labai sukrėtė. Ilgai galvojau, kad ji meluoja ar maivosi, kad taip negali būti. Vaikystėje būdavo visai einamos temos, apie tai, kokio skonio beržinę košę kas valgo. Pavyzdžiui, kai muša su diržu, per nuogą užpakalį, ar per drabužius. Kiek smūgių kumščiais daugiausiai yra kas gavęs. Kokiais dar daiktais, be diržo, dar yra buvę mušti. Na, įsivaizduojat.
 
puff.jpg
Mano vaikiškoje galvoje net nebuvo koncepto, kad įmanoma vaikų nemušti. Tai atrodė savaime suprantama, kaip pasakos prieš miegą, ar pusryčiai. Ir štai, suaugęs žmogus sako, kad nežino, kaip galima vaikus mušti. Savo vaikus. Vaikus.
 
Po kurio laiko ėmiau galvoti, kad gal ji nemelavo. Gal iš tiesų įmanoma vaikystė napatyrus smurto. Ji buvo netradicinė mokytoja, su metodais, kurie kartais keldavo frustraciją ir pyktį, o kartais susižavėjimą. Ji buvo griežta ir nenuolaidžiaujanti. Ir kaip vaikai ne visada ją mėgdavome. Jos bjaurumą tada buvau linkusi suversti tam, kad jos tėvai teisingai neaklėjo, t.y. nemušė. Nu nes kaip kitaip tokiai užaugti. (Jei ką, tik pabaigusi mokyklą supratau kiek daug davė jos lietuvių kalbos pamokos, ir kokia nuostabią mokytoją turėjome.)
 
Bet kai praėjo dar daugiau laiko, pasijaučiau labai smarkiai išduota. Tuo metu ėmė rastis suvokimas, kad smurtas negerai. Ir kur kas negeriau yra tiems žmonėms kurie jį patiria, nei kad nepatiria. Kad smurtas tai nėra normalu ir savaime suprantama. Kad mūsų vaikiški pokalbiai apie tai, kokiais būdais mus muša tėvai iš tiesų buvo labai kraupūs.
 
Vėliau buvo medicinos studijos, ir sužinojau kokiais dar būdais tėvai auklėja savo vaikus. Pavyzdžiui metimu į sieną. Pavyzdžiui purtymu iki sąmonės netikimo. Ir visokiais kitokiais. Jausdavau šleikštulį. Fizinį. Esu per paskaitą apie smurtą prieš vaikus apsiverkusi.
 
Man labai pasisekė. Sužinojau, kad vaikų įmanoma nemušti būdama pati dar vaikas. Ir turėjau pakankamai daug laiko pergyventi ir išgyventi su tuo susijusias emocijas. Išgyvendinti įsivaizdavimą, kad tas kas muša ir rodo jėgą, tas iš tiesų yra stiprus, ir suvokti, kad jeigu reikia demonstruoti jėgą, kad esu ne stiprus, o visiškas bejėgis. Turėjau užtektinai suprasti, kad mūsų visų tėvai nėra blogi žmonės. Suprasti, kad tai, kad mušamas vaikas nėra dėl to kaltas, nusipelnęs ir prisiprašęs.
 
Mūsų, tų vaikų, aptarinėjančių smurtą, tėvai patys buvo tie bėjėgai, nežinoję, neįsisąmoninę, kad gali būti kitaip. Suaugę žmonės patys tampa savo tėvų kopijomis. Ir auklėdami vaikus auklėja taip pat, kaip buvo auklėti patys. Nebent imasi to sistemingai ir tikslingai mokytis dar prieš susilaukdami vaikų.
 
Realybėje nesuskaičiuojamus kiekius žmonių vaikai ištinka, neplanuotai atsiranda gyvenime. Ir tada svarbesni fiziniai poreikiai, tokie kaip išgyventi. Nežinia kurioje vietoje atsiduria mokymasis kas tas vaikas ir ką su juo daryti. Ir visiškai prioritetų gale vertybiniai klausimai. Nes apsisprendimas muši vaiką, ar nemuši, yra vertybinis.
 
Net planuoti vaikai, kai gimsta, pasirodo ne tokie mieli, kaip įsivaizduota. Toli gražu. Suaugystė dar nereiškia, kad išaugai tą vaiką iš savęs. Vis dar būni silpnas, bejėgis, kuris nori, kad jį apbglogbtų šiluma ir besąlygine meile, bet dabar pats turi būti to davėjas. Tik gamtos dėsniai tokiai, kad negali duoti to, ko neturi. Kai kas iš vaikų tikisi besąlyginės meilės. Bet vaikai yra bjaurūs spinagrizai, kurie nuolat reikalauja, reikalauja, reikalauja. Atrodo vis duodi, o jiems negana. Duodi viską, ką turi, o jiems negana. Nes svarbiausio dalyko tai taip ir negavo – meilės, tiek kad jos užtektų.
 
Mušti vaikai nebūtinai užauga blogi ir nepataisomai suluošinti. Tik jie labai giliai sužeisti. Ir ne vien kumščiai sužeidžia, labiau pats principas. Be to prieš diržą dar būna daug žodžių. Rėkimo, grasinimų, prasivardžiavimo. Būna ir gerų dalykų. Būtent ta meilė ir žiaurumas, kurie eina kartu, sukelia labai didelį vidinį konfliktą. Taip išmokstama išdavystės, ir kas tai, ką labiausiai myli, labiausiai ir įskaudina, todėl niekuo negali pasitikėti. Jei įis konfliktas paliekamas neišspręstas, jei netaleidi savo tėvams, vėliau gali tapti kaip jie. Bejėgiu ir greitai palūžtančiu. Konfliktai sprendžiami senais būdais, neiškant kitokių metodų, nesprendžiant jų ramiai ir netradiciškai.
Esu girdėjusi iš jaunų tėvų, savo bendraamžių, kad kai pati turėsiu vaikų, tada juos suprasiu ir ne tik pateisinsiu fizinį vaikų baudimą, bet pati taip darysiu. Tai žmonės, kurie iki apsivaikavimo patys galvojo, kad fizinės bausmės nėra labai gerai.
 
Smurtas yra baisiausias ne konkrečiai pasireiškiančiu aktu, o savo kontekstu ir prielaidomis jam atsirasti. Pats smurtinis veiksmas yra tik galutinė išraiška. Bet už to yra kenčiantys žmonės, bejėgiai, sutrikę, nelaimingi, sutrikę.
 
Kai eina kalba apie smurto uždraudimą, tie, kas jam priešinasi galvoja visai kitaip, nei tie, kas nori smurtą uždrausti. Tie žmonės patys nepergyvenę savo konfliktų, su jais neišbuvę, jie patys labai įsibaiminę.
 
Manau, kad vienintelis būdas išvengti smurto, tai jo nekurti. Bet koks smurtautojas, absoliučiai bet koks, pats yra pirmiausia auka. Jie buvo skriaudžiami ar asmeniškai, ar sistemiškai. Galbūt augo skurde, jei ne materialiniame, tai emociniame. Ir tokiems žmonėms reikia padėti. Yra daugybė būdų, kaip būsimiems ir esamiems tėvams padedama spręsti sunkumus auklėjant ir prižiūrint vaiką. Tėvystė yra labai sunkus įgūdis, kurio reikia mokytis. Tiems, kuriems nesugeba patys, kur kas efektyviau yra padėti, nei juos bausti.
Advertisements

Rimtai į save žiūrėti reikia

Jei skaitote internetus, turbūt matėte daugybę memų ir istorijų apie žiūrėjimą į save rimtai ir kaip pagerėja gyvenimas nustojus tą daryti. O kas, jei jums pasakyčiau, kad tie žmonės net nebuvo pradėję į save rimtai žiūrėti. Kad jie visai kitur žiūrėjo, ir vis dar žiūri.

Pavyzdžiui tokia istorija: žmogus labai rūpinasi savo darbu, ir daro viską ką gali dėl savo karjeros. Pradedant išpucinta šukusoena, kokybiškais drabužiais ir batais, baigiant atostogų aukojimu, darbu vakarais, grįžus namo, galvojimu apie darbą savaitgaliais, draugų nustūmimu į antrą planą, o kolegų, ypač vadovaičių, iškėlimu į pirmą. Dėl to su draugais bendraujama geriausiu atveju lakoniškomis žinutėmis, o dėl boso stengiamasi prašmatniai apsirengti, pasikvėpinti, pasitempti, rodyti geras manieras ir kalbėti ką jis ar ji nori girdėti. Ar tai būtų puikių darbo rezultatų rodymas, ar kikenimas iš nuvalkiotų ir dvejus metus nebejuokingų pokštų.

Tada tam darboholikui nušvinta, kad pernelyg išgyvena dėl nesėkmių, dėl dėmių ant suknelės,atsiradusių per kontoros vakaronę matant vadovaičiui, dėl nusmukusių kojinių, dėl vėjo suveltų plaukų, dėl kitokių apsikvailinimų ar netakto. Ir nušvitimas ako, tu per rimtai į save žiūri, nebežiūrėk. Ir štai — nebežiūri, o pasijuokia iš smulkių nesėkmyčių.

Kodėl tai nieko bendro neturi su rimtu žiūrėjimu į save? Nes visa tai apie įvaizdį, ir tik įvaizdį: kaip mane mato kiti, ką kiti apie mane galvoja. Niekas apie jus negalvoja, nes visi užsiėmę galvojimu apie save. Tai tik susireikšminimas.

Žmonės moka rimtai žiūrėti į savo darbą. Labai moka rimtai žiūrėti į su jais tiesiogiai nesusijusius dalykus, kurie niekaip nekeičia jų gyvenimo, arba kuriems jie negali turėti įtakos. Jei taip pat rimtai žiūrėtų į save, būtų daug laimingesni.

Pradėkime nuo paprasčiausių dalykų, tokių kaip rūpinimasis savimi, įsiklausymas į savo kūno signalus. Ir galiausiai pereikime prie sudėtingesnių, tokių kaip vertybės ar gyvenimo prasmė.

Rimtai žiūrėti į save tai valgyti laiku, valgyti kokybišką maistą, jausti malonumą valgant. Ne kaltę, kad vėl nepavalgei, kad vėl persivalgei, kad valgai šlamštamaistį, kad valgai tai, ko iš tiesų nemėgsti. Ir nepamiršti skysčių, visų pirma vandens. Kokia dieta yra geriausia? Tokia, kokios galite laikytis visą gyvenimą nekenkdami sau, bet ir nepatirdami kančių.

Rūpintis savo kūnu, tai jį palaikyti švarų ir sveiką. Žmogus sutvertas bėgti, kelti svorius, lankstytis ir kitaip judėti. Jei darbas susideda iš sėdėjimo ir klaviatūros minkymo, reikia judėti papildomai. Bent ryte sąžiningai kelias minutes pasirąžyti ir pratęsti ražymąsi atsistojus, na, bent jau išeiti pasivaikščioti. Net jei darbas yra fizinis, tai vis tiek daugiausiai monotoniški judesiai — vieni raumenys dirba ir persidirba, kiti silpsta, viskas išsibalansuoja ir skauda. Juk kūnas tai vienas visam gyvenimui. Koks judėjimas skaitosi? Toks kai suprakaituojate.

Už kūno švarą ne mažiau svarbi sielos švara. Sakydama siela kalbu apie jausmus, mintis ir valią. Stebėti savo mintis, būti sąmoningiems ir dėmesingiems, išmokti ne vien klajoti tarp praeities ir dabarties, bet pabūti čia ir dabar. Pajausti tai, kas jaučiasi, o ne tai, ką reikėtų jausti. Paklausti savęs, ar tai ką aš darau yra tikrai tai ką noriu daryti. Ar tai ką aš galvoju, yra mano mintys, ar tik sociumo normų atkartojimas, ar tik aidas to, ką nugirdau, perskaičiau ir perinterpretavau. Pažiūrėk į save, ar turi žaismės? Ar jautiesi laimingas? Visko labai daug, todėl nereikia visko daryti iš karto. Pasirūpinti siela geriausiai kai yra kas nors šalia. Bent jau gera knyga.

Kalbant apie kitus šalia, labai svarbu kokie žmonės mus supa (darbe, šeimoje, organizacijose ir bendruomenėse, draugystėse). Kokie santykiai su tais žmonėmis. Ar tai stiprūs ir geri santykiai. Kokia mano rolė tuose santykiuose. Kaip su mama, skiriasi nuo tarp bendradarbių, arba su partneriu. Rimtai žiūrėti į savo santykį su kitais toli gražu ne tai ką jie pagalvos. Pirmiausia tai kaip aš jaučiuosi tame santykyje. Ar aš galiu priimti tuos žmones tokius kokie jie yra. Ar tie žmonės gerai šalia manęs jaučiasi?

Lįskime dar giliau, iki egzistencinių klausimų. Daug tokių, kurie nedrįsta jų judinti kol nebūna apsvaigę. Taip, tai bauginantys klausimai, bet juos ypač būtina išsinagrinėti blaivia galva. Po truputį artėjant mažais žingsniais. Pavyzdžiui pradėti nuo svajonių. Nes jei nesvajosi, kažkas pasvajos už tave ir baigsi pildydamas jų svajones. Bet kol viskas netapo taip dramatiška, besvajojant gali pavykti identifikuoti savo vertybes ir tikruosius norus. Šiame etape galima aprati savo santykį su tikėjimu, ar tai būtų Jahvė, ar Krišna, ar Besąlyginė Meilė.

Galiausiai, esminis dalykas, kuo galvojimas apie save skiriasi nuo susireikšminimo — tai savęs priėmimas. Suvokimas, kad aš esu tokia, kokia esu, kad aš esu visiškai nereikšminga būtybė kosmoso ir amžinybės mastu, kad mano būvimas ar nebuvimas nieko nekeičia kosmoso ir amžinybės mastu, kad aš negaliu pakeisti viso pasaulio, uždirbti visų pinigų, nudirbti visų darbų, pateisinti visų lūkesčių, pataikyti į visas taisykles. Ir nors esu nereiškinga ir menka kosmoso ir amžinybės mastu, bet tuos keliasdešimt metų kai gyvenu galiu būti reikšminga mane mylintiems žmonėms. Kad turiu tam tikrų žinių ir įgūdžių, kuriuos galiu panaudoti geram irba maloniam. Žmonės mėgsta būti reikšmingi, žmonės vis nori keisti save ir savo aplinką, ar tai būtų baldų apmušalai, ar sutuoktinio savybės. Bet nieko nepakeisi, kol nepriimi dalykų tokių kokie jie yra. Nepriėmimas yra gyvenimas iliuzijų pasaulyje. Todėl visų pirma reikia išsivaduoti iš savęs iliuzijų, ir pradėti rūpintis savimi, priimti save. Ir prisiminti padėkoti visiems kurie padeda šiame kelyje.

Apie alergijas ir jų tyrimus

Vandeninga sloga, kalnas panaudotų vienkartinių nosinaičių, čiaudulys, ašarojančios akys, niežtinti nosis, ir pradingęs gyvenimo skonis. Apie skonį tikrąją to žodžio prasme. Arba išbertas visas kūnas, labai niežti, taip labai, kad atsiranda nusikasymo žymės, o kur dar baisus odos sausumas. Pažįstama? Didelei daliai taip, nes arba jie patys, arba jų vaikai turi alergiją. Ir alergija nemaloni ne vien tuo, kad simptomai erzinantys ir varginantys, tuo blogindami gyvenimo kokybę. Alergija nėra statiška liga – kad jei nustatyta, tai visam gyvenimui tokia ir bus, ne. Geroji naujiena, kad vaikai iš kai kurių alergijų gali išaugti (pavyzdžiui kiaušiniams, pienui). Blogoji, kad vienokiais simptomais pasireiškianti alergija gali progresuoti ir atsirasti naujų simptomų, pavyzdžiui iš slogos pasidaryti astma. Na ir pati blogiausia žinia, kad kai kurie alergenai yra tokie stiprūs, kad gali sukelti mirtinas reakcijas, dar žinomą kaip anafilaksija.

hg424_sandwhich-food-allergy-intolerance_fs

Yra kelios glaudžiai susijusios problemos apie alergija, apie kurias noriu pakalbėti: tai diagnozė ir gydymas. Dažniausiai taikomas gydymas yra alergeno vengimas, kiek tai yra įmanoma. Vadinasi, reikia tiksliai žinoti alergeną. Alergenas tai iš principo bet kokia svetima medžiagą, į kurią audringai reaguoja organizmas, taip labai audringai, kad per sudėtingus mechanizmus, kuriais jūsų nevarginu, išskiria histaminą, kad tą alergeną užmuštų, bet viskas baigiasi paraudimais, patinimais, pūslėmis, masyviu niežuliu, varvėjimu ir panašiai. Nors teoriškai bet kas gali būti alergenas, dažniausiai tai tam tikri baltymai. Baltymas yra labai didelė molekulė, o skirtingų gyvybės formų baltymai kartais turi panašių fragmentų. Pavyzdžiui beržas su lazdyno riešutai ir obuoliai. Todėl atsiranda kryžminės reakcijos: kai organizmas reaguoja į medžiagą alergijos simptomais, nors jai yra nealergiškas. Taip pat tų baltymų kiekis irgi nėra begalinis, todėl skirtinguose regionuose gyvenantiems žmonėms yra gana nedidelis skaičius potencialių alergenų.  Dar yra simptominis gydymas, bet jis neįdomus. Kur kas įdomesnis gydymas yra specifinė imunoterapija – ji taikoma alergijoms gydyti. Metodo esmė, kad po truputį didinamas organizmo atsparumas alergenui, kol išnyksta simptomai.  Tam irgi reikalinga labai tiksli diagnostika.

Papasakosiu dvi istorijas. Pirmoji apie pacientą, antroji mano asmeninė patirtis. Padarius bendrą kraujo tyrimą jaunam pacientui, kuris nežinia kiek laiko nesilankė poliklinikoje (t.y. nebuvo nei vieno įrašo apie atliktus tyrimus) radom, kad yra labai daug eozinofilų. Eozinofilai tai vieni iš leukocitų, arba baltųjų kraujo ląstelių. Aiškinu žmogui, kad tokie pokyčiai dažniausiai būdingi arba alergijai, arba kirmėlėms. Labai patiko reakcija: „Geriau jau tegu būna kirmėlės, jos bent jau išgydomos, ne taip kaip alergija“. Kaip su tuo pacientu buvo toliau, deja nežinau, nes baigėsi vienas rezidentūros ciklas ir išėjau kitur, bet tikiuosi, viskas baigėsi gerai.

Kita istorija apie mane ir mano alergiją, tiksliau apie tai, kad po daugybės metų įsitikinimo, kad alergiją turiu, džiugus atradimas, kad visgi jos greičiausiai neturiu. Daug metų kenčiu slogą. Po ilgų ir varginančių procedūrų gavusi alergologo konsultaciją ir odos dūrio mėginį, sužinau, kad esu alergiška katėms. Katėms. Katėms. Tuo metu turėjau katę, tryliką metų kartu buvome pragyvenusios, ir staiga aš alergiška katėms? Net katei mirus, net man išsikrausčius, vis tiek simptomai išliko. Susitikus su kitomis katėmis, gal šiek tiek pastiprėdavo. Be to, netyrė nuo daugybės kitų dalykų, tai bandžiau išmąstyti kam čia galėčiau būti alergiška. Galiausiai pasidaviau. Nes valstybinė medicina užknisa, o aš nusprendžiau, kad mano simptomai pakankamai nepiktybiški, na, bent tiek, kad kasdien vaistų nereikia vartoti. Sakydavau sau, kad ai, kada nors, kai turėsiu laiko, gal išsitirsiu detaliau. Bet tada mane susirado panelės iš vienos laboratorijos ir sako, mes dirbame su alergijomis, žiūrėk ką darome, gal tau įdomu. Ir taip, man buvo įdomu. Bet aš ne specialistė, taigi, tai labiau mano įspūdžiai bus labiau kaip iš paciento perspektyvos.

Ta laboratorija vadinasi Allergomedica, ir dirba su iš Skandinavijos parsivežta metodologija. Viskas labai šviežia, nauja ir net blizga, bet nemažai kur Europoje jau įdiegta į kasdienę diagnostikos praktiką. Jie daro kraujo tyrimus, kraujyje ieško imunoglobulino E (IgE), nukreiptų prieš specifinius baltymų fragmentus. Imunoglobulinai tai yra imuninės sistemos baltymai, dar vadinami antikūnais, kurie identifikuoja ir neutralizuoja antigenus. Pavyzdžiui infekcijų atvejais labai daug prisigamina IgM, kai tik užsikrečiama, o vėliau kraujyje plūduriuoja IgG, kurie yra kaip atmintis. Prieš kitokius aplinkos antigenus susidaro IgE.

Įprastais metodais, galima nustatyti bendrą IgE kiekį, ir IgE specifiškumą tam tikriems baltymams. Bendras IgE kiekis parodo tik tiek, ar yra alergija, ar ne, tiksliau, jei jų randama daug, alergijos tikimybė labai didelė, jei nerandama, tai toli gražu ne 100% garantija, kad alergijos nėra. Specifiškumas baltymams yra labai neblogas tyrimas ir parodo, kokiai medžiagai žmogus yra alergiškas. Tik kaip minėjau anksčiau, kai kurie baltymai turi panašių fragmentų, todėl gali atrodyti, kad žmogus yra alergiškam didesniam medžiagų kiekiui nei yra iš tiesų. Jei kalbame apie vengimą, labai priklauso nuo to, kokiam baltymui yra įsijautrinimas. Pavyzdžiui alergija riešutams yra viena tų, kuri gali sukelti anafailaksiją, todėl žmonės labai atidžiai skaito etiketes, ar nebus riešutų pėdsakų, o restoranuose turbūt įkyri padavėjams, klausinėdami.  Bet gali būti ir taip, kad žmogus alergiškas tik beržui. Dėl kai kurių fragmentų panašumo ir dėl to esančių kryžminių reakcijų atrodys, kad alergiškas riešutams. Štai todėl molekulinė diagnostika yra tikslesnė.  Jei klabame apie gydymą specifine imunoterapija, skirtumas dar reikšmingesnis.

me_304_allergy

Ar IgE tyrimas pranašesnis už kitus alergologų naudojamus tyrimus, pavyzdžiui odos dūrio? Kaip pažiūrėsi. Gydytojui abu tyrimai vienodai geri, gerai surinkus anamnezę ir parinkus kokiems alergenams bus testuojama. Pacientui kur kas paprastesnis yra kraujo tyrimas: užima mažiau laiko, mažiau badymo, mažiau diskomforto, nereikia nutraukti vaistų vartojimo. Taip pat galima atlikti mažam vaikui. Odos dūrio mėginys yra toks, kur į odą kaip kontrolę įbeda histamino, o į kitas vietas alergenų. Po kurio laiko tikrina atsiradusias pūsleles su histamino injekcijos vietos puslyte ir pagal tai nustato yra tam dalykui alergija ar ne. Problema yra kad labai, bet labai labai niežti. Taip pat šis tyrimas nelabai tinkamas, jei pažeista oda.

Viskas ką čia rašiau yra apie greito, arba I tipo, padidėjusio jautrumo reakcijas. Alergijomis dar vadinamos ir IV tipo, arba lėto, uždelsto jautrumo reakcijos.  Pavyzdžiui taip gali reikštis alergija metalams, arba lateksui: ilgą laiką liečiantis medžiagai prie odos, per kelias valandas ar dienas atsiranda sudirginimas ir odos reakcija. Deja, tokio tipo alergijai kraujo tyrimai netinka, o diagnostikai taikomas odos lopo mėginys. Ant nugaros užklijuoja plėvelę su įvairiais alergenais ir paleidžia kelioms dienoms vaikščioti. Alergijos vaistams arba maistui, tiksliau nei kraujo tyrimas, parodo provokaciniai mėginiai: duodama suvalgyti tam tikro produkto, arba įvedamas į organizmą vaistas. Bet dėl galimos staigios anafilaksinės reakcijos tokie tyrimai atliekami tik gydytojų priežiūroje.

Grįžtu prie savo nuotykių su alergijos tyrimu. Allergomedica daro, kad tiems, kas naudojasi jų paslauga būtų viskas kuo patogiau. Lietuvoje jie sudarę sutartis su daug taškų, kurie paima kraują, taigi, net gyvenant Tauragėje, nebūtina vykti į Vilnių. Tada reikia užpildyti klausimyną apie savo simptomus. Tai standartiniai gydytojų alergologų-klinikinių imunologų sukurti klausimai. Panašius užduoda gydytojas ir gyvos konsultacijos metu. Čia šiek tiek problemiška, nes tiesiog žymint viską, ką jauti, gali prižymėti nebūtinai tai, kas susiję su alergija. Todėl gydytojas skaitantis atsakymą, pakomentuoja kam dar tai gali būti būdinga. Taip pat neatsispindi kokiu metu ir kokiomis aplinkybėmis tie simptomai atsirado. Gydytojui, kuris vėliau vertins kraujo tyrimo rezultatus gali ne visada būti paprasta susieti tuos simptomus su gautais rezultatais. Rezultatai pateikiami dvejopai: vienas kaip išklotinė kam žmogus alergiškas, o kitas, gydytojo komentaras ką su visu tuo daryti, kai gyventi, ko vengti, kokį gydymą reikėtų taikyti ir t.t. Taip pat pasiūlo greičiausią ir patogiausią kelią iki specialisto. Atsakymai ateina per maždaug savaitę. Šioje vietoje truputį apmaudu, kad nereaguoju į tirtus alergenus, nes nėra ką parodyti.

Bendrai paėmus tai labai patogus ištyrimo metodas. Jei šiaip ateini į laboratoriją savavališkai pasidaryti tyrimų, tai gauni stulpus atsakymų kam esi, kam nesi alergiškas, ir tada savarankiškai turi ieškoti kas pakomentuos. Galima viską padaryti nemokamai, laukiant eilėse poliklinikoje, tada laukiant tyrimų. Nereikia su vaiku gultis į ligoninę atlikti tyrimų. Tai kol kas vienintelis tyrimas Lietuvoje, naudojantis įsijautrinimo alergenams tyrimą molekuliniame lygmenyje. Komfortas ir tikslumas kainuoja €109. Nors laikui bėgant, ir metodui populiarėjant, tyrimas tikrai atpigs, gal net taps valstybės finansuojamu.

Ar įmanoma alergijų išvengti? Taip, reikia vaikui leisti dūkti purvinam kieme, o geriausiai kaime, kur yra gyvulių, leisti valgyti neplautomis rankomis ir pakėlus nuo žemės nukritusį maistą. Jei galima, geriau gimdyti vaikus natūraliais takais, o ne per cezario pjūvį. Nesijaudinti, kai vaikas serga iš eilės daugybe slogų. Alergija yra padidėjęs organizmo jautrumas. Kai žmogutis auga per švarioje aplinkoje, imunitetas negauna iššūkių, ir ima piktintis ne tikromis grėsmėmis, o normaliais aplinkos veiksniais. Čia panašiai kaip paaugliai, ieškantys safe spaces, ir alpstanatys nuo bet kokio žvilgsnio ar nuomonės, kaip nuo asmeninio įžeidimo. Bet turėdami mažiau infekcinių ligų mokame kainą turėdami daugiau alerginių ligų. Nors ir jos šiais laikai ne nuosprendis. Tiksliai identifikavus alergenus ir pritaikius gydymą, ir jų galima išvengti. Ar bent jau kontroliuoti.

Žmonės pacientai

Visi gąsdino pacientais. Sekė legendas apie tik paplepėti ateinančias bobutes, apie smurtautojus, prašinėtojus, nemandagius, įkyrius, stulbinančiai kvailus, nedėkingus ir visokius kokius žmones pacientus. Turbūt dėl to pradėjusi dirbti stebėjausi, kokie dauguma žmonių yra geri. Malonūs, mandagūs, šilti, suvokiantys, kad jų sveikata visų pirma yra jų, o ne gydytojo, ministerijų ar valstybės reikalas. Kiek daug yra nuoširdžių ir dėkingų žmonių. Ir tikrai norisi dėl jų padaryti viską, kas tavo galioje.

Kartais darosi baisu, kad gali išnykti archetipiniai pacientai. Turbūt viskas dėl to, kad per gerai gyvena, keliauja sau po pasaulį, laimingi darosi, tai ir kitų neužknisinėja. Kad graži gydytojų užknisinėjimo tradicija neišnyktų, pateiksiu keletą pažymėtinų elgesio modelių, kuriais reikėtų vadovautis, norint, kad gydytojai jus prisimintų ir apie jus kalbėtų prie pietų stalo poilsio kambaryje, grįžę namo, ar susitikę su draugais, o legendos apie pacientus ir toliau gyvuotų.

doctor-burnout

Man tik siuntimoKlasikinis pavyzdys, tinka pradedantiesiems. Bonus taškas, jei pavartote akis tai kiek gi čia užtrunka tą siuntimą parašyti. Plius du, jei vietoje labą dieną sakote Man tik siuntimo į Santariškes. Plius dešimt, jei vietoje labą dieną, prašote siuntimo savo žmonai arba vyrui. Žinoma, į Santariškes. Priminsiu, kad siuntimas tai vieno gydytojo kreipimasis į kitą gydytoją – vienas gydytojas turi prašyti pakonsultuoti , o ne pacientas sugalvoti. Nenuvertinkite savo šeimos gydytojo.

MAN PRIKLAUSO! Galvoja, kad labai gerai žino, kiek sumoka mokesčių, ir dabar turi gauti viso kūno magnetinio rezonanso tomografiją, visi vaistai turi būti kompensuojami, o konsultacijos priklausyti čia ir dabar. Jei įstaigoje yra mokamų paslaugų, tai vadina lupikavimu. Apie kvotas ir ribotą sveikatos apsaugos biudžetą nieko negirdėjo. Jei pameta, sudaužo, sugadina ar kitaip netenka savo vaistų, tai gydytojas dėl to kaltas, kad dabar pat negali parašyti jų kompensuojamųjų.

Pasimetę laike. Staiga netikėtai rytoj operacija, o reikia atlikti tyrimus, ir gauti šeimos gydytojo siuntimą. Prieš mėnesį, kai buvo sužinota operacijos data, užsirašyti nebuvo galima dėl priežasčių. Kaip tai nepriims dabar? Kaip tai yra kitų pacientų. Bet jiems reikia, dabar. Arba tie, kuriems staiga netikėtai pasibaigė kompensuojamieji vaistai. Šiandien išgėrė paskutinę tabletę, gydytojas privalo priimti. Ir čia sąmokslas, kad visur iškabinėta, kad receptų išrašymui reikia užsirašyti iš anksto. Gydytojas kas kartą primena, jog ant vaistinės čekio nurodyta data, kai baigsis vaistai, ir maždaug tada reikia orientuotis užsirašyti, bet ši dalis sąžiningai ir pareigingai pamirštama. Kitas tipažas, kurie vėluoja. Bonus taškai, jei eina skųstis, kad jų nepriima, vos tik pasirodo. Bonus dar daugiau, jei skundą parašo administracijai.

PaaugliaiJei geria vaistus, tai nežino kokius, nežino nuo ko, net neatsimena kiek laiko gėrė ir kuriuo metu. (Kartais kyla klausimų, ar išvis gėrė). Pažymos į mokyklą, kurią reikia pristatyti iki rugsėjo 15, ateina pradėti tvarkytis rugsėjo 20. Nustemba, kai pasakai, kad odontologo išvada privaloma. Turi labai trumpalaikę atmintį, arba galvoja, kad nurodymai jiems negalioja. Pavyzdžiui, ateiti į akių patikrinimą be kontaktinių lęšių ar žinoti kokio stiprumo akinius dėvi, kad galėtų pasakyti akis tikrinančiam specialistui. Arba, kad tyrimus reikia daryti nevalgius. Arba, kad prieš šlapimo tyrimą reikia apsiprausti. Arba, kad reikia ateiti į vizitą nurodytu laiku, o ne vėluoti 20 minučių. Ir taip toliau.

Perdėtai rupestingi tėvai. Atveda savo keturiasdešimtemtį sūnų ir už jį geriau žino jo problemas. Arba kai jau atsisveikini su kokiu dvidešimtpenkiamečiu, į kabinetą įeina “aš jo mama”, nori išspręsti visas gyvenimo problemas. Įsižeidžia, jei pasakai, kad viską paaiškinai pacientui, ir kad, deja, dėl riboto konsultacijos laiko vienu metu gali spręsti vieną problemą. Arba skambina, kad reikia šiandien pat pakliūti jos vaikučiui. Vaikučiui virš 20 metų, kai apžiūri vaikutį, tyrimų ir gydymo atsisako. Na, bent jau jų vaikai nepapuola į anksčiau minėtą kategoriją.

Iš anksto užsirašo tik silpniJei negali pakliūti pas gydytoją tą pačią dieną, kai sugalvoja, vadinasi, ilgos eilės. Net jei vizitas kitą savaitę. Todėl iškart eina pro duris. Bonus taškas, jei principo reikalas patekti tą dieną, kai paskambino, net jei skambina keturias savaites iš eilės.

Kaimynė žino geriau. Paaiškini viską apie vaistą. Kam skirtas, kaip vartoti, kokius pašalinius poveikius gali turėti, kas bus, jei negers to vaisto, protingai palinksi ir nuoširdžiai padėkoja, kad tokį gerą sprendimą kartu radome. Tada ateina kitą savaitę ir retransliuoja kaimynės Stasės iš trečio aukšto išmintį, kad šūdas tie vaistai, va, šita tinktūra su degtine yra gyvybės eliksyras, ir dar nuo nužiūrėjimo padeda, tai todėl juo ir gydysis. Bet kažkaip nepadeda. Tai gal blogai diagnozavot ligą?

Можете по-русски? Gimimo metai 1992, gimimo vieta Vilnius. Važiuos dirbti į anglus. Bet kodėl? Kodėl??? Nu ok, kai 1936 gimę žmonės nemoka lietuviškai, beveik suprantu, bet už mane jaunesni? Kaip jiems tai pavyko?

Valdže nesirupina paprastu žmOgum. Gydytojas būtinai turi sužinoti jūsų politines pažiūras. Turbūt kosmosas sugrius, jei neišgirs, kad prie ruso buvo geriau, ir tada valdžia rūpinosi žmonėmis. Taip rūpinosi, kad nebuvo ką valgyti, kuo rengtis, o jei mąstydavai, kaip nori mąstyti būdavai įkalinamas, susirgdavai vangiąją šizofrenija*, arba šiaip netyčia dingdavai.

Oi, daktare, viskas blogai. Bet taip konkrečiai viskas: pykina, svaigsta galva, skauda inkstus, skauda širdį, o ką kalbėti apie sąnarius, bet dar labiau stuburą, nes ten daug išvaržų, per visą stuburą vien išvaržos, ir dar nemiega. Tie dešimt vaistų nepadeda, bet čia tik kompensuojami, ant paprasto recepto dar kokie trys. Ir maisto papildai. Šiaip kyla įtarimas, kad mėgauji savo ligomis, arba apie visas problemas uoliai primena, kad tik nesuabejotum, kad jiems tikrai reikalinga grupė. Bet jiems ne tik su sveikata viskas blogai, kartais jie priklauso ir aukščiau paminėtai grupei, bet mažiau išreikštai, nes reik visus sveikatos skundus išsakyti.

Priėmimo skyriaus ir greitosios entuziastai. Jei greitoji neima, nuvažiuoja patys. Nes spaudimas, jei amžius virš 65, ir nekrenta temperatūra, jei mažiau kaip 8 metai. Arba dar kas nors. Jei tai vaiko tėvai, šiaip į polikliniką turbūt neitų, bet reikia nedarbingumo ir pažymos į mokyklą. Jei tai vyresni, ateina priduoti analizų ir gauti receptą vaistams.

Mane nugydė, dabar jūs ištaisykite klaidas. Išreiškia susižavėjimą jumis, kaip fainai, kad toks jaunas / toks patyręs gydytojas, dabar tai tų nevidonų klaidas galės ištaisyti. Ir tada visą konsultacijos laiką klausote kokie kiti gydytojai blogai. It’s a trap! Tuoj ir jūs pateksite į šėtonų sąrašą. Labai kruopščiai pildykite dokumentus, nes tikimybe papulti į teismą padvigubėjo.

Gydytojų čiupinėtojai. Pasisveikinti paduodant ranka yra gerai. Lįsti per arti nėra gerai. Lietinėti irgi. Bučiuoti išvis blogai. Prašau, nebučiuokite gydytojų darbe. Tiesiog ne, gerai?

Head in Hands

Kai kurie iš aprašytų atvejų yra labai apmaudūs, pavyzdžiui, kad žmonės važiuoja į priėmimą, nes poliklinika negali suteikti visų paslaugų, kai reikia pacientui. Tas pats ir su pasimetusiais laike. Gal jie tikrai ieškojo vizito laiko, bet paskui neteko kantrybė, iki kada atėjo paskutinioji. Bet labiausiai gaila dėl tų, kuriems viską skauda ir viskas blogai.  Pacientas, kurio dideli poreikiai, nekaltas, kad gydytojas gali skirti tik mažiau nei 15 minučių, per tiek net visų problemų ne visada gali išsakyti, o ką kalbėti apie pagalbą. Paauglius irgi šiek tiek suprantu – jiems reikia išgyventi paauglystę, o čia atsiduri triuškinančioje sveikatos apsaugos sistemoje. Ne, sirgti gali tik stiprūs.

____________

  • Vangiąją šizofreniją sugalvojo iškilus sovietų Akademikas Andrejus Vladimirovičius Snežnevskis. O kalbant ne ironijos, tai represinė diagnozė, skirta pašalinti visus, kurie neįtinka. Nes bet koks nepritarimas totalitarinei ideologijai, galėjo būti traktuojamas kaip simptomas. Bet kokia asmenybės, individualumo, ar lasvesnio mąstymo raiška taip pat. Šiaip tikras psichikos sutrikimas turėtų vadintis schizofrenija. Š raidė atsirado, kai rusai versdami iš vokiečių kalbos, sch palaikė raide š. Kadangi tais laikais Lietuvos kaip tokios nebuvo, o buvo provincija carinėje Rusijoje, tai ir mokslo šviesa, bet šiuo atveju tamsa, atėjo iš to krašto, su visom jo klaidomis.

 

Vaikystės draugą brolį nušovė alkoholis

Studijų metais per klinikinių dalykų pratybas, t.y. tas, kuriose bendraudavome su pacientais, arba nagrinėdavome ligos istorijas, o ne vien faktus, teorijas ir mechanizmus, labai trikdydavo bendraamžių ligos istorijos. Jei tai būdavo kokia liga iš serijos, kur nepasisekė su genais ar kitaip su gyvenimu, na, ką padarysi, bet jei būdavo bendraamžiai, tai žmonės, kuriems dvidešimt-nedaug metų ir jie betampą zombiais nuo alkoholio, – šitai mane trikdydavo. Galbūt, tai kraštutiniai atvejai, bet jų buvo vis tiek per daug ir tai man labai neduodavo ramybės, ir neduoda iki šiol. Kaip ir apskritai vartojimo alkoholio klausimas.

Alkoholizmas yra smegenų liga – tai išmokau universitete. Tai labai kompleksinė viso organizmo liga. Ne degradavimas, o rimta priklausomybė. Bet iki kol tai tampa priklausomybe, kurią pripažįsta pats sergantis, yra šioks toks kelias. Vieniems jis trumpesnis, kitiems ilgesnis, bet saugus nėra nei vienas, ir jei vartoji pavojingas substancijas, kurios nei trupučio nenaudingos organizmui*, reikia turėti mintyje, kad vieną kartą galima  tapti vienu iš tų, kurie dieną pradeda ir užbaigia alkoholiu, nes kitaip negali funkcionuoti. Nes persekioja košmarai, krečia drebulys, neįmanoma komunikuoti su aplinkiniais, nesiseka darbas, atsiranda konfliktai šeimoje ir visa kita. Ir nebūtina būti benamiu. Toks gali būti ir chirurgas dirbantis ligoninėje, kuri save vadina pačia geriausia. Tada, kad nedrebėtų rankos, išgeria benzodiazepinų, ir eina daryti, pavyzdžiui, plastinių operacijų, arba dar geriau, smegenų. Žinoma, tai tik teorinis modelis, jokiu būdu jokių sąsajų su realybe, tikrai ne. O šiaip alkoholizmas yra arčiau jūsų, nei jūs įsivaizduojate. Savidiagnozei siūlau pabandyti alkoholizmo testą, kurį gražiai sudėliojo Rokiškis Rabinovičius.

Nepatikimi šaltiniai skaičiuoja, kad žmonės alkoholį vartoja seniau, nei prisijaukino gyvulius, kad juos suvalgytų, t.y. apie 12 tūkst. metų. Matyt, toks ilgas populiacijos gėrimo stažas yra ta aplinkybė, kodėl net nekyla klausimų prieš pakeliant bokalą. Klausimų, ar tai tai tikrai yra tai, ką aš noriu daryti. Kam man gerti alkoholį? Ar vakarėlyje tikrai negaliu atsipalaiduoti iš savęs, ir man reikia svaigalų? Tai jei reikia svaigalų, kodėl alkoholio, o ne kokių amfetaminų, ar haliucinogenų? Nes legalus, priešingai, nei visi tie baisūs narkotikai. Ne tai, kad aš už legalizavimą visų kitų medžiagų, bet iš gydytojo pozicijos alkoholis ne ką geriau atrodo nei LSD. O pagal žalą vizuomenės sveikatai, lenkia visus kitus narkotikus sudėjus ir dar labiau. Na taip, nes legalus, o kitų prieinamumas mažesnis.

Kepenų cirozę žino visi, dar kai kas žino ūmų pankreatitą – tai ligos, kurias sukelia alkoholis, na, nelaimingi atsitikimai. Bet alkoholio padramoa žalai sveikatai gerokai didesnė. Visų pirma alkoholis yra žinomas kancerogenas. Labai juokinga, kai žmonės atsisako tarkim rūkytos mėsos gaminių ar kepti tefloninėse keptuvėse, arba iš vis suranda kokius nors nišinius kancerogenus, bet sėkingai sau plempia alų, ar būna vyno išmanovai ir gėrikai, ir taip toliau. Širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, kuriomis sirgti yra lygis, oru ir socialiai priimtina, irgi labai gerai kimba prie vartojančių alkoholį. PSO skaičiuoja, kad tokiose šalyse kaip Lietuva, 25% darbingo amžiaus vyrų, t.y. 15-64 metų miršta nuo su alkoholio vartojimu susijusių priežasčių. Jaučiat? Kas ketvirtą vyrą nužudo alkoholis. Kaip toje grupės Siela dainoje “Štormai”: vaikystės draugą brolį nušovė alkoholis.

Medicininiai faktai apie alkoholio žalą sveikatai daro nelabai didelę įtaką apsisprendimui vartoti ar ne. Kur kas svarbesni kultūriniai veiksniai, šeimos įtaka, galų gale, politiniai sprendimai, lemiantys alkoholio prieinamumo ribojimą. Pastebiu, kad žmonės labai jautriai reaguoja į bandymus reguliuoti alkoholio prieinamumą. Nors studijų daugybė, kurios rodo, kad barų darbo laiko sutrumpinimas sumažina nusikalstamumą reikšmingai. Kad vietų, kuriose galima įsigyti, tankis didina nusikalstatumą ir pakliuvimą į ligoninę dėl su alkoholiu susijusių sveikatos sutrikimų. 2010 m. Lietuvoje alkoholio pardavimo ribojimai buvo sumažinti, užtai yra kuo didžiuotis, nes pasaulio ekspertai dabar gali mus naudoti kaip blogą pavyzdį kaip daryti nereikia. Kai pradedama kalbėti apie mokesčių didinimą ir kainos kėlimą irgi prasideda putojimasis, kad va, kontrabanda. Nors jos mastai ir žala ekonomikai vis tiek mažesnė, nei alkoholizmo padarinių. Ypač alkoholizmo jauname amžiuje. Mažų mažiausiai uždraudus reklamą, alkoholio vartojimas tarp nepilnamečių ilgainiui sumažėtų. Nes jei reklama neveiktų, tai nereiktų sidriukų ir radleriukų reklamuoti prie mokyklų. Bet suprantat, crapšinis sužlugs, jei ne alaus reklamos, nū.

Nors geria visa Europa, Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų šalyse, daug rizikingo gėrimo. Tai ne vien išgerti daugiau nei rekomenduojama** vieno prisėdimo metu, tai taip pat dažnas išgėrimas, vairavimas išgėrus, alkoholio vartojimas darbe, gėrimas iki apsinuodijimo, išgertuvių fragmentų pamiršimas, pagirių ryte turėjimas. Kai žmonėms pasakau, gal gyvenime nesu turėjusi pagirių, netiki. Mane labai liūdina ir gąsdina jų reakcija ne dėl manęs, o dėl jų, nes yra nuostata, kad normalu yra būti rimtai apsinuodijus. Kai paauglystėje atsinešdavau į vakarėlius apelsinų sulčių, būdavau suvokiama kaip maištininkė, dar geriau, tai būdavo suvokiama kaip nepagarba kitiems ten esantiems. Kokie nesaugūs turi jaustis žmonės, kad kažkas, kas nenori gerti alkoholio yra suvokiamas kaip grėsmė jiems. Jie patys viduje suvokia, kad su jais ne viskas gerai, kad jie nemoka linksmintis, nemoka užkalbinti žmonių, nemoka pamiršti juos varginančių dalykų, nemoka mėgautis laiku sau. Visi gyvūnai turi polinkį svaigintis, nuo kačių, iki delfinų, žmonės čia neišskirtiniai. Bet žmogus turi gebėjimą reflektuoti, ir gali suprasti kodėl kyla noras svaigintis ir ką su tuo daryti.

cocktail-glasses.jpg

________________

* Neva tai mokslas pagrindžia naudą sveikatai? Labą dieną, žurnalizdai perskaito pusę straipsnio, trečdalį iš jo supranta, vėliau išpučia burbulą pagal savo vertybes ir užsakovų pageidavimus, ir štai, turite viešąją opiniją. Paprastai žmonių, kurie sąmoningai būtų apsisprendę absoliučiai nevartoti alkoholio ne tiek ir daug, ir iš tų nemaža dalis, kurie nustoja tai daryti dėl prastos sveikatos. Iš čia ir mitas, kad maži kiekiai geriau, nei jokio kiekio. Supainiota koreliacija su priežastingumu. Ir naudodami šį neva tai mokslu pagrįsta pasiteisinimą, žmonės geria tai, ką įsivardina saikingu kiekiu.

** Jungtinė Karalystė suvienodino normas vyrams ir moterims, nes pasirodo, vyrai ne ką labiau atsparesni alkoholiui. Pagal jų rekomendacijas, reikėtų išgerti ne daugiau kaip 14 SAV per savaitę. Bet su sąluga, kad toks kiekis bus išdalintas per ne mažiau kaip tris dienas per savaitę. 1 butelis vyno turi apie 10 SAV, pusė litro silpno (4%) alaus 2,3 SAV, o jei 8% alus, tai 4,5 SAV. Tai per savaitę iš principo galima išgerti mažiau nei 6 bokalus silpno alaus, arba 6 standartines (175 ml) taures vidutinio stiprumo vyno. O kiek jūs išgeriate?

Saldūs saldūs melai

Maistas turi neabejotiną įtaką sveikatai. Tai ką mes dedame į save, tai kuras kuriuo maitiname savo ląsteles, arba nuodijame. Karts nuo karto pasirodo straipsnių apie tvarią mitybą, tai tokia, kur maistas vietinis, ir panašus į protėvių. Tyrimai ir stebėjimai rodo, kad žmonės, kurie radikaliai pakeičia gyvenamąją vietą ir gyvenimo būdą turi polinkį į stipresnes ligas. Radikalumas šiuo aveju pakeistas žemynas ir prisitaikymas prie naujų sąlygų. Pavyzdžiui jei kokie azijiečiai išvyksta į Amerikas, ar Afrikiečiai į Europą. Iš kitos pusės, net jei tie patys europiečiai perima kitokius mitybos įpročius, nei jų protėviai, tai organizmui irgi gali būti sudėtinga susigaudyti kas vyksta. Kas čia per avokadai, kas per krevetės, kas per agavų sirupas. Viskas lyg ir logiška.

Skaitant apie tvarią mitybą, ir skaitant šiuolaikines mitybos rekomendacijas man kildavo įtarimų. Ar seniau tikrai taip valgydavo, pagal mitybos piramidę. Bent jau leituviška virtuvė yra gana riebi, ir aš nekalbu apie cepelinus, kurie tradiciniai tiek pat kaip kolūkiai, su kuriais šitie ir išplito. Štai yra rekomendacijos nevalgyti riebaus maisto, riebią mėsą ir žuvį keisti liesa, atsisakyti sviesto, pereiti prie aliejų, pavyzdžiui alyvuogių, daugiau grūdų, daugiau javų, makaronų, labai sumažinti druską. Saldumynai irgi nebuvo pateikta kaip gėris, bet labiau kaip tuščios kalorijos, kurios nėra reikšmingas blogis. Bet nors dabar riebalų suvartojama gerokai mažiau, vis tiek širdies ir kraujagyslių ligos vyrauja, nors tu ką, kaip ir vėžys.

2194193992_bd8fb5b144_b

Cukraus piramidė. Beveik kaip masonų, tik iš cukraus

Pasirodo, už šitų šiuolaikinių rekomendacijų yra daug daug dolerių ir beveik pusė šimto metų kryptingo tyrimų iškraipymų. The New York Times radau straipsnį apie cukraus pramonę papirkinėjusią tyrėjus, kurie vėliau spausdino savo atradimus įtakinguose žurnaluose, kurie vėliau formavo visą dietologiją. Industrijos finansuojamuose tyrimuose labai sistemingai buvo mažinama cukraus įtaka nutukimui ir širdies ir kraujagyslių sistemos ligoms. Visa žala, kurią daro cukrus buvo permesta sotiesiems riebalams ir cholesteroliui. Na kaip, beveik tiesa. Beveik, nes būtent cukraus perteklius ir skatina riebalų atsidėjimą ir sutrikdo cholesterolio apykaitą. Man labai patiko šitas straipsnis, atskeidžiantis, kaip nuo 1960’ųjų klastojamas mokslas. Jis absoliučiai nuostabus. Jūs pagalvokite, cukraus klausimas taip stigmatizavo riebalus, kad juos pakeitė kiti produktai. Tą žinią pasigavo rinkodara. Atsirado išsitosos kūdų produktų linijos, kurios niekuo nenaudingos. Dietologijoje yra vienas labai paprasta principas, mažiau valgant vienų dalykų daugiau būna suvartojama kitų. Ir cukraus pramonė čia genialiai sužaidė, nes mažiau riebalų, reiškia daugiau anglivandenių. Ar tikrai reikia tiek daug grūdų ir javų dietoje? Juk javai yra ta pati gliukozė, tik ilgos grandinės, o ne trumpos, kaip paprastajame cukruje. Ar jūs jaučiate, kokio didingo masto tos suklastotos studijos, nes jų dėka dabar turime visus tuos sumažinto riebumo jogurtukus, liesą pieną, liesą varškę, visokius javainius, su rėksmingomis 0% riebalų etiketėmis (bet prifarširuotais cukriuko), kurie pozicionuojami kaip sveikas pasirinkimas.

Riebalų klausimas pastaruoju metu pasidarė labai įdomus. Kita man patikusi istorija buvo apie tyrimą, vykdyta 1968-1973 globos institucijose su psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis. Viena grupė gaudavo įprasto maisto, kuriuose gausu buvo gyvulinės kilmės sočiųjų riebalų, o kita grupė gavo maisto, kur tie riebalai buvo pakeisti augaliniai aliejais, kukurūzų sirupu ir kitais dalykais, žodžiu, gavo šiuolaikišką dietą. Studijos dizainas buvo labai patogus, nes tai žmonės, kurie patys nesirenka ką valgo, taigi, jų dietą lengva kontroliuoti. Ir tiriamųjų daug, ir gali laike stebėti kaip  kinta rodikliai. Tyrėjų tikslas buvo įrodyti, kad nauja dieta sumažina kardiovaskulinių ligų riziką ir sumažins mirtingumą. Ir, tadadadam, duomenų niekas taip iki galo ir neišanalizavo, o studija beveik pasimiršo istorijos šiukšlyne. Atrasta buvo per gryną atsitiktinumą 2009 metais. O vėliau išanalizavus pasirodė labai įdomūs rezultatai. Dietoje su sumažintu riebalų kiekiu cholesterolio lygis sumažėjo 14%, o kontrolinėje grupėje tik 1%. O bet tačiau, mirtingumas tai nesiskyrė, na o bet dar labiau tačiau, kuo labiau krito cholesterolio lygis kraujyje, tuo mirtingumo rizika šokdavo. Laikotarpis, kuriuo buvo atlikta ši studija, buvo tas, kai riebalų, kaip ligų šaltinio tyrimai buvo ant bangos, taigi, viena versijų, kodėl tyrimas liko neužbaigtas, yra ta, kad žurnalai tiesiog būtų nepriėmę tokio skandalingo tyrimo. O galbūt tiesiog turėjo trūkumų, dėl kurių ir liko iki galo neišanalizuotas. Bet naujesni, t.y. šio dešimtmečio, tyrimai irgi rodo tą patį. Augaliniai aliejai cholesterolio kiekį mažina, bet mirtingumo nuo širdies ligų ne. Bet gal dėl to, kad kuo daugiau cholesterolio buvo, tuo daugiau gali jo sumažėti, ir kuo ilgiau tokia situacija buvo, tuo didesnė žala sveikatai susikumuliavo. Visgi, klausimas, ar sotieji riebalai yra toks jau didelis blogis, lieka neatsakytas.

sviestas.jpg

Daugėjant duomenų, kad sotieji riebalai iš pieno ir mėsos produktų nėra tokie jau blogi, Prancūzijos mokslininkai nusprendė patyrinėti jiems aktualų sviesto klausimą ir atliko metaanalizę iš straipsnių apie sviestą ir kardiometabolinius rizikos veiksnius. Būm, sviesto valgytojai nemiršta labiau nei aliejaus valgytojai, diabetu labiau irgi neserga, pastaruoju gal net vos vos rečiau. Žinoma, tai nereiškia, kad dabar galima sviestą ryti tokiais kiekiais, kad gautumėte paros vitamino A normą. Čia anksčiau buvo vienintelis sviesto gynėjų argumentas, kodėl verta neišbraukti to puikaus riebalo iš meniu. Smulkmenėlė, tektų suvalgyti pusę poko sviesto. Kad ir kaip ten būtų, prancūzišką svogūnų sriubą dabar galima bus valgyti be sąžinės graužimo, kad šaukiatės infarkto.

Mokslinė cukraus afera turbūt yra ta priežastis, kodėl maiste visur tiek daug cukraus. Ne vien saldžiuose gėrimuose, bet net ten, kur neturėtų būti: burokėlių salotose, duonoje, silkėje, marinuotuose agurkuose, piene ir taip toliau. Šventės neįmanomos be saldumynų ir alkoholio*. Cukraus maiste yra tiek daug, kad net deda priedus į jį, kad maskuotų jo skonį. Šitai visiškai protu nesuvokiama. Kodėl? Nes cukrus skanus, pigus, suteikia masę, sukelia priklausomybę (yay, augantys pardavimai), nenumalšina troškulio, o jį stimuliuoja. Cukrus tai bendrinis pavadinimas, ir vis dažniau gamintojai suvokia, kad šis žodis vis didesnei daliai pirkėjų tampa raudona vėliava. Ant pakuočių galima rasti kitaip užmaskuoto, neva sveikesnio, cukraus: fruktozės sirupas, agavų sirupas, obuolių culčių ekstraktas, cukranendrių ekstraktas, razinų saldiklis… Labai džiaugiuosi maistinės vertės lentelėmis, ten būna gražiai parašyta kiek yra cukraus. Pavzydžiui teryaki padaže iš Lidlo 100 gramų yra 51,1g cukraus. Daugiau nei pusė pakuotės yra cukrus. Turbūt daug kas matėte tas moksleiviškas instaliacijas, kur pakabinta tuščia gėrimo pakuotė, o po ja maišelis su cukraus ekvivalentu jame, arba šalia padėti gababėliai cukraus. Tai taip yra ne vien su gėrimais.

Ką galima su tuo padaryti? Mažų mažiausiai, dėl savęs – nustoti dėti cukrų į kavą ir arbatą. Jei kava kokybiška iš gerų pupelių, tai ji turės natūralaus saldumo, o cukrus nemaskuos visų tų skonių, poskonių ir atsakonių (tiesa, yra rizika tapti kavos snobu). Po šito atskleidimo, kad kava yra saldi iš savęs, atsiverčiau atgal į kavos gėrimą, po beveik metų negėrimo. Dabar net nežinau kaip galėdavau ją gerti su cukrumi. Toliau – gaminti maistą namuose. Pavyzdžiui tos puikios apskrudusiu sluoksniu padengtos traškios bulvės traškios ne šiaip sau, o dėl to paties cukraus. Kaip ir batonas skrudinimui gražiai apskrunda dėl to, kad cukrus karamelizuojasi. Ir turbūt geriausias dalykas – nepriprasti. Ir nepripratinti savo vaikų.

Į Lietuvą iš Skandinavijos po truputį ateina tradicija saldumynai šeštadieniais, idėja, kad vaikams saldumynų duodama vieną kartą per savaitę. Šią praktiką atneša odontologai, susirūpinę Lietuvos vaikų dantų būkle. Viskas labai paprasta, šeima visą savaitę kaupia saldumynus saldumynų banke, o šeštadieniais jų galima valgyti kiek tik norisi, be ribojimų. Į šią veiklą įtraukiamos ugdymo institucijos, kad darželiuose ar mokyklose šventės būtų ne su torčiukais ir saldainiukais, o sveikais užkandžiais. Jei netyčiau taip nutinka, kad saldumynų suvalgoma, tarkime, antradienį, tai įvardijama persikėlimu, ir saldumynų diena tampa tas antradienis, o jau šeštadienį saldumynų nebevalgai. Ir tai galioja ne vien vaikams, bet visai šeimai. Netgi teko bendrauti su viena gydytoja, kurios abu vaikai nuo mažens auga pagal šią tradiciją. Sakė, labai patinka, labai laukia, labai mielai kaupia saldainius, ir džiugina pats kaupimo ir laukimo procesas, o ne vien valgymas. Be to neturi problemų su nevalgumu, kaip kiti vaikai, jau nekalbant apie sveikus dantis. Ir šiaip ta praktika nuo mažens ugdo discipliną.

w89

Dabar žinant, kad cukrus ne vien gadina dantis, bet yra reikšmingas širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnys, iš seniau žinant jo įtaką nutukimui, cukriniam diabetui, vėžio vystimuisi, akivaizdu, kad vaikai, kurie valgo tik šeštadieniais saldumynus užaugs daug sveikesniais žmonėmis. Ir kad tą praktiką būtų visai sveika perimti ir suaugusiems žmonėms.

___________

*Alkoholis pagal savo struktūrą yra angliavandenis, taigi, grubiai tariant tas pats cukrus, tik dar bjauresnis, dar piktesnis ir dar nenaudingesnis. Apie alkoholio įtaką organizmui jau esu rašiusi. Kitą savaitę bus apie alkoholį visuomenėje. Pavyzdžiui negaliu atsistebėti, kad kai pagauna girtą už vairo, pagautojo aplinka linkčioja kaip čia jam vargšui nepasiseskė, arba mentai gaidžiai, bet ne, kad pagautasis yra durnius.

Kodėl aš pavydžiu šarlatanams

 

Ištarus žodį gydytojas, atsiranda vaizdinys solidaus vidutinio amžiaus žmogaus, baltu chalatu, rūpestinga išraiška, švelniu guodžiančiu ir raminančiu balsu, skiriančiu visą laiką, kiek jo reikia žmogui. Gydytojo pagrindinis dėmesio ir išmanymo objektas yra žmogus. Gydytoja žino atsakymus į klausimus, dar prieš tiems klausimams kylant, ji moka taip paklausti, kad net nustembi, ir sutinki, nes tai būtent tai, kas jau seniai vargina, tie taiklūs klausimai. Ir tada ranka gydymą, kuris lyg ranka nuima simptomus. Na gerai, gal ne viskas visai taip. Bet tam tikri atributai, yra siejami su gydytojo įvaizdžiu. Tai išvaizda, kuri turi simbolinę prasmę. Tai dėmesingumas, atida, profesionalumas. Taip pat gebėjimas paaiškinti pacientui kas su juo vyksta ir ką su tuo daryti. Tam tikras maginis ritualas.

Kaip gaila, kad šiuolaikinis gydytojas labiau privestas domėtis, ar yra paciento ligos istorija, nes jei nebus, negalės eiti vizituoti į palatą, ar nepriims konsultacijai. Reikia išmanyti su kuo sudariusi ar nesudariusi sutartis gydymo įstaiga, kurioje dirbi. Tam atvejui, jei pacientas užsimanyto siuntimo į konkrečią įstaigą, kad galėtum pasakyti pacientui, kad sori, nieko nebus (nes jei parašytum siuntimą, tai už konsultaciją iš atlyginimo išskaičiuotų, už padarytą finansinę žalą). Arba jei poliklinikos darbo metu atvyksta pacientas į ligoninę, kad grąžintum atgal į polikliniką, jei nėra pavojaus gyvybei. Gydytojui lengviau suprasti yra ar nėra pavojus, o žmonės todėl ir važiuoja, kad išsigąsta, o ligoninių priėmimo skyriai atviri visą laiką. Priėmimo gydytojai tada pyksta, kad važiuoja čia visokie neadekvatūs, poliklinikiniai pacientai, tik pamiršta, ar nežino, kad poliklinikose tyrimus gali pasidaryti tik nuo 7 iki 11 ryto, ir tik pralaukęs ilgai eilėje pas šeimos gydytoją, o jei reikia daugiau tyrimų, tai tik po specialisto konsultacijos, kurios lauki mėnesį, ir tai jei pasiseka. Ir po to mėnesio gauni penkias minutes laiko, ir išeini nieko nesupratęs. Ir toliau važiuos žmonės į priėmimo skyrius, ir toliau priėmimo skyriuose bus diagnozuojami išplitę vėžiai, užleistos lėtinės ligos ir visa kita. Nes gydytojai tarnauja sistemai, o ne dirba pacientui. Apskritai, pacientai trukdo dirbti.

tushinukai

Gydytojas įpareigotas atsiskaitinėti, ar jo vieši ir privatūs interesai nesupainioti, deklaruoti pajamas, deklaruoti darbovietes. Darbo vietoje turi atsimušinėti nuo pacientų brukamų dovanų ar dar blogiau, pinigų, o jei atsimušti nepavyksta, tai apie tai pranešinėti įstaigos antikorupcijos skyriui, lyg ir taip darbo būtų per mažai. Pacientai nuoširdžiai nustemba, kai pamato kiek daug mes rašome. Pavyzdžiui jei reikia siuntimo į kitą įstaiga, tai surašai viską į siuntimą, ir tada dar kartą viską į kortelę. Arba receptus, rašai rašai, rašai rašai. Tiesa, elektroninis receptas kiek greičiau veikia, bet kadangi rezidentas yra mažiau gydytojas, nei gydytojas, tai su šita sistema nedirbame.

Nežinau, ar tai labiau guodžia, ar neramina, kad visos šios administracinės ir sisteminės ydos – kai gydytojas labiau domisi taisyklėmis, įstatymais, tvarkomis, potvarkiais, dokumentais, kompiuteriais ir kuo nori, tik ne pacientais – yra ne vien Lietuvoje, bet visame išsivysčiusiame pasaulyje. Prieš kelis mėnesius skaičiau JAV chirurgo rašinį, kodėl jis metė mediciną ir išėjo į verslo konsultavimą. Lygiai tie patys dalykai, ir dar jis išskiria supersiaurą specializaciją, kai darbe bunki ir darai mechininius judesius, ir nesidomi daugiau niekuo, išskyrus vieną temą. Bet tada nukenčia bendras paciento, kaip nedalomos sistemos, kontinuumo, suvokimas.

Pavyzdžiu šatlatanams. Šarlatanai šiuo atveju tik bendras kodinis pavadinimas visiems, kurie praktikuoja ne moksilinį kišimąsį į žmogaus sveikatą. Ar tai būtų rajono masažistė, ar chiropraktikas, ar aurų koreguotojas, čakrų atverėjas, sąmoningo kvėpavimo guru, heomeopatai, reiki meistrai, akupresūristai, fototerapeutai, užkalbėtojai ir t.t. Šiaip šarlatanai savo metodais turi gana ribotą tiesioginį efektyvumą – ligų neišgydytų, suteiktų neben šiokį tokį pagerėjimą. Bet tai, ką jie padaro, yra kur kas daugiau ir svarbiau. Tą krislą tikėjimo, tikėjimo pačia bendriausia prasme, susitprina ir padeda žmogui patikėti savimi. Šarlatanai gali sakyti, kad nuima blokus. Nežinau apie kokius blokus kalba jie, bet žmonės tikrai juos užsideda, gyvendami nuostata aš negaliuman nepavyks, aš nepavesveiksiu, esu toks silpnas, niekas nepavyks, niekas nepasikeis. Visos  šios nuostatos stabdo nuo bandymo, nuo veiksmų, jos įveda žmogų į lėtinį stresą. Kitas svarbus dalykas, tai paciento išjudinimas, sugebėjimas pakeisti ne vien nuostatas, bet kartu įpročius ir rutiną, gyvenimo būdą. Pradedant mityba, dienos režimu, baigiant minčių higiena. Jei aš kaip gydytoja pasakyčiau pacientui, kaip prižiūrėti savo mintis, aiškinu apie paros režimą ir sveiką mitybą, bei judėjimą, jie paprastai numoja ranka, maždaug, viską žinau, viskas girdėta. Bet šarlatanas sugeba į tai įvesti magišką ritualinį elementą, ir tas kaip, kurio nesugeba nurodyti gydytojas, pacientui paaiškėja. Ši dalis man labiausiai patinka apie visas tas atlernatyviąsias praktikas – paciento įgalinimas keisti save.

Festivalyje galite pamatyti palapinę Auros korekcija, bet turbūt nepamatysite Priklausomybės ligų gydytojas konsultuoja. Besiverčiantis magine veikla, kali turėti verslo liudijimą ar individualios veiklos pažymėjimą, mokėti 5% gyventojų pajamų mokestį (kai kiti, tarp jų gydytojai, moka 15%) ir būti niekam neatskaitingi. Negi dabar kas patikrins ar aura gerai sukalibruota ar ne, per čakras gerai chi plaukia, ar kur susidaro turbulentinės srovės. Norint tapti kokius nors didingu specialistu irgi nereikia nei šešerius metus trunkančių magistrantūros studijų, nei investuoti į brangią literatūrą, nei vėliau mokytis nuo trejų iki šešerių metų rezidentūroje. Užtenka kelis mėnesius pasimokyti ir jau turi prakilnią popierutę, kad esi sertifikuotas dvasinio stuburo tiesintojas. Kartą jau baigęs savo mokslus tampi amžiams tobulas, nereikia įrodinėti, kad kvalifikaciją dar turi ir prasitęsti licencijos galiojimo laiko. Pradėkim nuo to, kad jos iš viso nereikia.

161788093

Dabar būdama gydytoja, galiu dirbti tik įstaigose, ir pageidautina, kad jos būtų sudariusios sutartis su ligonių kasomis. Antraip nei siuntimukai, nei kompensuojamųjų veistų receptukai negalios, jau nekalbant, kad kiekvienas gydytojo tušinuko krustėlėjimas, slaugytojo bakstelėjimas ir panašiai kainuos bedieviškus pinigus.Bet eidamas pas gydytoją pacientas yra saugus, nes žino, kad tai nuosabios kvalifikacijos ir išmanymo specialistas. Juk licencijavimo tarnyba labai kruopščiai tikrina, ar gydytojas surinko reikiamą valandų skaičių besitobulindamas konferencijose, kurių kaina didesnė nei mėnesio atlyginimas, stažuotėse ar kitokiuose mokymuose, kuriuose dalyvauja po darbo šviežia ir nepavargusia galva, arba nemokamų atostagų metu. Negi išleisi iš darbo, kai eilės pacientų laukia, tikrai ne. O kadangi visiems trūksta pinigų, tai gydytojai patys turi susimokėti už mokslus. Kadangi neįperka mokymosi, gali kilti pagunda nesitobulinti, tai va todėl ir reikia griežtai sekti, kad valandas tikrai būtų surinkę. Vasarą būdama Danijoje pas draugę ten dirbančią radiologe, viltingai pavydėjau, klausydama, kad jie gauna porą tūkstančių eurų per metus profesiniam tobulėjimui, ir gali važiuoti į kokius nori kursus, kokias nori konferencijas. Tiesa, jei du tūkstančiai eurų atrodo daug, tai taip nėra, nes už tokią sumą galima nuvykti į dvi tris konferencijas per metus, jei neskaičiuotume pragyvenimo išlaidų. Taip pat kol gydytojas dirba, tol jo licencija galioja, ir nereikia papildomai atsiskaitinėti. Na, o darbo kokybę vertina jau pati įstaiga, nes matuoja darbo rodiklius, o ne buria iš kavos tirščių. Kaip gerai, kad mūsų šalyje yra supratingų ir paslaugių farmacijos kompanijų, kurios tuos mokymus paorganizuoja nemokai, arba paremia puikiąsias mokslines-praktines konferencijas. Tiesa, nelabai žinau kuri dalis jose būna praktinė: pademonstravimo, kad nemoki elgtis su stalo įrankiais prie staltiese padengto stalo, ar telefono smaukymo, klausant nykių pranešimų.

Galiausiai, šarlatanams nereikia nuolat jaustis kaltiems. Kaltiems, kad nugydė, kaltiems, kad grubūs. Kaltiems, kad kyšininkai. Apskritai jiems niekas nesiūlo vokelių, nes už jų darbą vartotojas susimoka tiesiogiai, o ne mokesčių pavidalu. Reguliavimo jiems yra mažiau. Ne tai, kad manau, kog gydytojų darbui reiktų reguliavimą panaikinti, ar kad atvirkščiai, šarlatanizmą, atsiprašau, atlernatyviąją mediciną pradėti regmalementuoti. Ir ne tai, kad dabar reikia uždrausti jiems versti individualia veikla (nors mokesčius galėtų kaip visi mokėti, o ne sumažintą tarifą). Čia labiau apie kultūrinius padėkos dalykus. Kai kurie žmonės įsitikinę, kad turi duoti kokį nors artefaktą, ar tai būtų obuolys, ar gėlė, ar saldainis, ar banknotas, tam, kas jį gydo, nes tada gydymas veiks labiau. Argumentas, kad jau už paslaugas susimokėjai mokėdamas mokesčius pro ausis praslysta. Tokie žmonės klausia, kodėl susimokėję visus mokesčius negali patys spręsti ką jiems veikti su laisvais likusiais jų pinigais, jei jie norės, jei ir duos gydytojui tiesiogiai į kišenę. Šis ne toks retas pavyzdys yra platesnio korupcijos suvokimo dedamoji. Labai įdomu, kad kol dauguma žmonių galvoja, kad imti kyšį blogai,  tos daugumos nebelieka, kai kalbama apie davimą. Lyg tai būtų visai atskiros sistemos.

Kartais turiu tokią fantaziją, kad esu šarlatanė. Mano darbo vietoje būtų smilkalų, pritemdyta šviesa, degtų žvakės, būtų kolbų, stiklinaičių ir buteliukų, menzūrėlių, grūstūvėlių, džiūtų žolės. Dailiuose įmantrių formų butelaičiuose būtų spalvoti kvapnūs skysčiai, o šalia butelaičių pipetės. Kai eitų žmonės, jiems skirčiau laiko tiek, kiek reikia. Ir kalbėtumėmės kaip moko medicinos vadovėliai; paklausti apie žmogaus socialines sąlygas, ką dirba, kaip atrodo darbo diena, apie šeimą, ir santykius su artimaisiais. Paklausčiau kaip jaučiasi, ir nereikėtų nervingai žiūrėti į laikrodį, jei pradeda kalbėti apie daugiau nei vieną problemą. Galėčiau pamosikuoti rankomis, kad įvertinčiau energijos tėkmę, paslaptingai prisimerkusi įžvelgčiau aurą. Paskui pagal tai, ką išgirdusi ir tai ką užčiuopusi ir truputį ką išbūrusi dėstyčiau apie gyvenimą, kurį gyvena šis žmogus, ir kas per blokai jo gyvenime. Tada tartumėmės, ką šis žmogus toliau darys su savo gyvenimu. parduočiau jam tada artefaktų, kurie būtų simboliai ir priminimai naujo besiformuojančio įpročio grandinėje. Gal net sąžinės priekaištas, kad mulkinu žmones būtų mažesnis už tą beviltiškumo jausmą, kurį dabar jaučiu, kai tenka vaikyti pacientus nuo durų prie durų ir žinant, kad niekuo negaliu jiems padėti, nes sistema mus triuškina.