Štišinimai, etiketės, atsimušinėjimai ir Elenos pirmasis budėjimas

Jei teko skaityti tokią knygą “Dievo namai” (autorius Samuel Shem), tai ten buvo terminas štišinimas, reiškiantis nepageidaujamų ligonių perkėlimą kitiems. Lietuvoje šis terminas kažkaip neprigijęs, visi sako perkelti, iš tiesų net nereikėtų pasvirojo šrifto, nes ligoniai ir yra perkelinėjami. Nėra taip, kad kiekviena pasitaikiusia proga ligonį stengiamasi iškišti kam nors, paprastai jie apgydomi iki pagerėjimo ar būklės stabilizavimosi*. Bet yra tam tikri pacientai, kurių niekas nenori ir kelios ligonių grupės, kur nepriklausomai nuo to, kas nutiko, jie atiduodami savo specialistui. Pavyzdžiui, niekas nemėgsta labai senų ir daugybe ligų sergančių neaiškių pacientų.

Normalūs žmonės penktadieniais tūsinasi baruose, o aš priomnike

Va, ką tik grįžau namo, nueinu į virtuvę, sriuba suvalgyta (šiandien valgiau tik 6 ryto ir 14 val.), palikti neplauti indai, puodeliai net į kriauklę nesudėti. Drabužiai neskalbti, spintų durys atidarytos. Elena išvažiavo į Vilnių. Rašau jai, maždaug, tai kaip čia yra. Atrašo, nemušk, nemušk. Nemušiu, viešai parašysiu, tegu visi mato su kuo gyvenu. Nu gerai, juokauju. Ta prasme, vaizdai tai tokie, bet dramos tiek nėra. Į Vilnių traukinys važiuoja 4 val. 50 minučių ir tokie važiuoja tris kartus per dieną. Mūsų namai visiškame užkampyje, o iki stoties gabalas kelio. O reik pailsėti po operacijų, daiktus susikrauti, tai mažytę betvarkėlę šį kartą atleisime.