Vandeninga sloga, kalnas panaudotų vienkartinių nosinaičių, čiaudulys, ašarojančios akys, niežtinti nosis, ir pradingęs gyvenimo skonis. Apie skonį tikrąją to žodžio prasme. Arba išbertas visas kūnas, labai niežti, taip labai, kad atsiranda nusikasymo žymės, o kur dar baisus odos sausumas. Pažįstama? Didelei daliai taip, nes arba jie patys, arba jų vaikai turi alergiją. Ir alergija nemaloni ne vien tuo, kad simptomai erzinantys ir varginantys, tuo blogindami gyvenimo kokybę. Alergija nėra statiška liga – kad jei nustatyta, tai visam gyvenimui tokia ir bus, ne. Geroji naujiena, kad vaikai iš kai kurių alergijų gali išaugti (pavyzdžiui kiaušiniams, pienui). Blogoji, kad vienokiais simptomais pasireiškianti alergija gali progresuoti ir atsirasti naujų simptomų, pavyzdžiui iš slogos pasidaryti astma. Na ir pati blogiausia žinia, kad kai kurie alergenai yra tokie stiprūs, kad gali sukelti mirtinas reakcijas, dar žinomą kaip anafilaksija.
Yra kelios glaudžiai susijusios problemos apie alergija, apie kurias noriu pakalbėti: tai diagnozė ir gydymas. Dažniausiai taikomas gydymas yra alergeno vengimas, kiek tai yra įmanoma. Vadinasi, reikia tiksliai žinoti alergeną. Alergenas tai iš principo bet kokia svetima medžiagą, į kurią audringai reaguoja organizmas, taip labai audringai, kad per sudėtingus mechanizmus, kuriais jūsų nevarginu, išskiria histaminą, kad tą alergeną užmuštų, bet viskas baigiasi paraudimais, patinimais, pūslėmis, masyviu niežuliu, varvėjimu ir panašiai. Nors teoriškai bet kas gali būti alergenas, dažniausiai tai tam tikri baltymai. Baltymas yra labai didelė molekulė, o skirtingų gyvybės formų baltymai kartais turi panašių fragmentų. Pavyzdžiui beržas su lazdyno riešutai ir obuoliai. Todėl atsiranda kryžminės reakcijos: kai organizmas reaguoja į medžiagą alergijos simptomais, nors jai yra nealergiškas. Taip pat tų baltymų kiekis irgi nėra begalinis, todėl skirtinguose regionuose gyvenantiems žmonėms yra gana nedidelis skaičius potencialių alergenų. Dar yra simptominis gydymas, bet jis neįdomus. Kur kas įdomesnis gydymas yra specifinė imunoterapija – ji taikoma alergijoms gydyti. Metodo esmė, kad po truputį didinamas organizmo atsparumas alergenui, kol išnyksta simptomai. Tam irgi reikalinga labai tiksli diagnostika.
Papasakosiu dvi istorijas. Pirmoji apie pacientą, antroji mano asmeninė patirtis. Padarius bendrą kraujo tyrimą jaunam pacientui, kuris nežinia kiek laiko nesilankė poliklinikoje (t.y. nebuvo nei vieno įrašo apie atliktus tyrimus) radom, kad yra labai daug eozinofilų. Eozinofilai tai vieni iš leukocitų, arba baltųjų kraujo ląstelių. Aiškinu žmogui, kad tokie pokyčiai dažniausiai būdingi arba alergijai, arba kirmėlėms. Labai patiko reakcija: „Geriau jau tegu būna kirmėlės, jos bent jau išgydomos, ne taip kaip alergija“. Kaip su tuo pacientu buvo toliau, deja nežinau, nes baigėsi vienas rezidentūros ciklas ir išėjau kitur, bet tikiuosi, viskas baigėsi gerai.
Kita istorija apie mane ir mano alergiją, tiksliau apie tai, kad po daugybės metų įsitikinimo, kad alergiją turiu, džiugus atradimas, kad visgi jos greičiausiai neturiu. Daug metų kenčiu slogą. Po ilgų ir varginančių procedūrų gavusi alergologo konsultaciją ir odos dūrio mėginį, sužinau, kad esu alergiška katėms. Katėms. Katėms. Tuo metu turėjau katę, tryliką metų kartu buvome pragyvenusios, ir staiga aš alergiška katėms? Net katei mirus, net man išsikrausčius, vis tiek simptomai išliko. Susitikus su kitomis katėmis, gal šiek tiek pastiprėdavo. Be to, netyrė nuo daugybės kitų dalykų, tai bandžiau išmąstyti kam čia galėčiau būti alergiška. Galiausiai pasidaviau. Nes valstybinė medicina užknisa, o aš nusprendžiau, kad mano simptomai pakankamai nepiktybiški, na, bent tiek, kad kasdien vaistų nereikia vartoti. Sakydavau sau, kad ai, kada nors, kai turėsiu laiko, gal išsitirsiu detaliau. Bet tada mane susirado panelės iš vienos laboratorijos ir sako, mes dirbame su alergijomis, žiūrėk ką darome, gal tau įdomu. Ir taip, man buvo įdomu. Bet aš ne specialistė, taigi, tai labiau mano įspūdžiai bus labiau kaip iš paciento perspektyvos.
Ta laboratorija vadinasi Allergomedica, ir dirba su iš Skandinavijos parsivežta metodologija. Viskas labai šviežia, nauja ir net blizga, bet nemažai kur Europoje jau įdiegta į kasdienę diagnostikos praktiką. Jie daro kraujo tyrimus, kraujyje ieško imunoglobulino E (IgE), nukreiptų prieš specifinius baltymų fragmentus. Imunoglobulinai tai yra imuninės sistemos baltymai, dar vadinami antikūnais, kurie identifikuoja ir neutralizuoja antigenus. Pavyzdžiui infekcijų atvejais labai daug prisigamina IgM, kai tik užsikrečiama, o vėliau kraujyje plūduriuoja IgG, kurie yra kaip atmintis. Prieš kitokius aplinkos antigenus susidaro IgE.
Įprastais metodais, galima nustatyti bendrą IgE kiekį, ir IgE specifiškumą tam tikriems baltymams. Bendras IgE kiekis parodo tik tiek, ar yra alergija, ar ne, tiksliau, jei jų randama daug, alergijos tikimybė labai didelė, jei nerandama, tai toli gražu ne 100% garantija, kad alergijos nėra. Specifiškumas baltymams yra labai neblogas tyrimas ir parodo, kokiai medžiagai žmogus yra alergiškas. Tik kaip minėjau anksčiau, kai kurie baltymai turi panašių fragmentų, todėl gali atrodyti, kad žmogus yra alergiškam didesniam medžiagų kiekiui nei yra iš tiesų. Jei kalbame apie vengimą, labai priklauso nuo to, kokiam baltymui yra įsijautrinimas. Pavyzdžiui alergija riešutams yra viena tų, kuri gali sukelti anafailaksiją, todėl žmonės labai atidžiai skaito etiketes, ar nebus riešutų pėdsakų, o restoranuose turbūt įkyri padavėjams, klausinėdami. Bet gali būti ir taip, kad žmogus alergiškas tik beržui. Dėl kai kurių fragmentų panašumo ir dėl to esančių kryžminių reakcijų atrodys, kad alergiškas riešutams. Štai todėl molekulinė diagnostika yra tikslesnė. Jei klabame apie gydymą specifine imunoterapija, skirtumas dar reikšmingesnis.
Ar IgE tyrimas pranašesnis už kitus alergologų naudojamus tyrimus, pavyzdžiui odos dūrio? Kaip pažiūrėsi. Gydytojui abu tyrimai vienodai geri, gerai surinkus anamnezę ir parinkus kokiems alergenams bus testuojama. Pacientui kur kas paprastesnis yra kraujo tyrimas: užima mažiau laiko, mažiau badymo, mažiau diskomforto, nereikia nutraukti vaistų vartojimo. Taip pat galima atlikti mažam vaikui. Odos dūrio mėginys yra toks, kur į odą kaip kontrolę įbeda histamino, o į kitas vietas alergenų. Po kurio laiko tikrina atsiradusias pūsleles su histamino injekcijos vietos puslyte ir pagal tai nustato yra tam dalykui alergija ar ne. Problema yra kad labai, bet labai labai niežti. Taip pat šis tyrimas nelabai tinkamas, jei pažeista oda.
Viskas ką čia rašiau yra apie greito, arba I tipo, padidėjusio jautrumo reakcijas. Alergijomis dar vadinamos ir IV tipo, arba lėto, uždelsto jautrumo reakcijos. Pavyzdžiui taip gali reikštis alergija metalams, arba lateksui: ilgą laiką liečiantis medžiagai prie odos, per kelias valandas ar dienas atsiranda sudirginimas ir odos reakcija. Deja, tokio tipo alergijai kraujo tyrimai netinka, o diagnostikai taikomas odos lopo mėginys. Ant nugaros užklijuoja plėvelę su įvairiais alergenais ir paleidžia kelioms dienoms vaikščioti. Alergijos vaistams arba maistui, tiksliau nei kraujo tyrimas, parodo provokaciniai mėginiai: duodama suvalgyti tam tikro produkto, arba įvedamas į organizmą vaistas. Bet dėl galimos staigios anafilaksinės reakcijos tokie tyrimai atliekami tik gydytojų priežiūroje.
Grįžtu prie savo nuotykių su alergijos tyrimu. Allergomedica daro, kad tiems, kas naudojasi jų paslauga būtų viskas kuo patogiau. Lietuvoje jie sudarę sutartis su daug taškų, kurie paima kraują, taigi, net gyvenant Tauragėje, nebūtina vykti į Vilnių. Tada reikia užpildyti klausimyną apie savo simptomus. Tai standartiniai gydytojų alergologų-klinikinių imunologų sukurti klausimai. Panašius užduoda gydytojas ir gyvos konsultacijos metu. Čia šiek tiek problemiška, nes tiesiog žymint viską, ką jauti, gali prižymėti nebūtinai tai, kas susiję su alergija. Todėl gydytojas skaitantis atsakymą, pakomentuoja kam dar tai gali būti būdinga. Taip pat neatsispindi kokiu metu ir kokiomis aplinkybėmis tie simptomai atsirado. Gydytojui, kuris vėliau vertins kraujo tyrimo rezultatus gali ne visada būti paprasta susieti tuos simptomus su gautais rezultatais. Rezultatai pateikiami dvejopai: vienas kaip išklotinė kam žmogus alergiškas, o kitas, gydytojo komentaras ką su visu tuo daryti, kai gyventi, ko vengti, kokį gydymą reikėtų taikyti ir t.t. Taip pat pasiūlo greičiausią ir patogiausią kelią iki specialisto. Atsakymai ateina per maždaug savaitę. Šioje vietoje truputį apmaudu, kad nereaguoju į tirtus alergenus, nes nėra ką parodyti.
Bendrai paėmus tai labai patogus ištyrimo metodas. Jei šiaip ateini į laboratoriją savavališkai pasidaryti tyrimų, tai gauni stulpus atsakymų kam esi, kam nesi alergiškas, ir tada savarankiškai turi ieškoti kas pakomentuos. Galima viską padaryti nemokamai, laukiant eilėse poliklinikoje, tada laukiant tyrimų. Nereikia su vaiku gultis į ligoninę atlikti tyrimų. Tai kol kas vienintelis tyrimas Lietuvoje, naudojantis įsijautrinimo alergenams tyrimą molekuliniame lygmenyje. Komfortas ir tikslumas kainuoja €109. Nors laikui bėgant, ir metodui populiarėjant, tyrimas tikrai atpigs, gal net taps valstybės finansuojamu.
Ar įmanoma alergijų išvengti? Taip, reikia vaikui leisti dūkti purvinam kieme, o geriausiai kaime, kur yra gyvulių, leisti valgyti neplautomis rankomis ir pakėlus nuo žemės nukritusį maistą. Jei galima, geriau gimdyti vaikus natūraliais takais, o ne per cezario pjūvį. Nesijaudinti, kai vaikas serga iš eilės daugybe slogų. Alergija yra padidėjęs organizmo jautrumas. Kai žmogutis auga per švarioje aplinkoje, imunitetas negauna iššūkių, ir ima piktintis ne tikromis grėsmėmis, o normaliais aplinkos veiksniais. Čia panašiai kaip paaugliai, ieškantys safe spaces, ir alpstanatys nuo bet kokio žvilgsnio ar nuomonės, kaip nuo asmeninio įžeidimo. Bet turėdami mažiau infekcinių ligų mokame kainą turėdami daugiau alerginių ligų. Nors ir jos šiais laikai ne nuosprendis. Tiksliai identifikavus alergenus ir pritaikius gydymą, ir jų galima išvengti. Ar bent jau kontroliuoti.
Emilijos Trumpaitės tinklaraštis 