Ar būna, kad kažkas neduoda viduje ramybės? Žinoma, kad būna. Ir tai prasimuša per nuolat kartojamas tas pačias frazes tik skirtingiems žmonėms, per straipsnius skaitomus iš serijos Psichologija tau, penktą kartą zulinant tas pačias nuskaitytas banalybėmis perpildytas self-help knygeles (nors jei žinutė nauja, niekada negirdėta, o pats taip šauniai nesugebi sugalvoti, tai gal ne tokia ir banalybė), per kompulsyviai rūkomas cigaretes ar ritualinį alkoholio vartojimą (tam tikra proga, tam tikrame inde, su tam tikrais žmonėmis ar tam tikra rūšis – bet kas, iš ko padaromas ritualas). Galbūt grauži save tiek, kad tikrąja to žodžio prasme susigrauži – atsiranda nugręžti dantys (arba bruksizmas), virškinimo sutrikimai, miego sutrikimai ir panašiai. Dar būna, kad nepripažįsti, kad kažkas tave graužia ir tada darai meną, mokslą ar pinigus. Arba pripažįsti, bet darai meną, mokslą ar pinigus, nes nenori galvoti, nes nieko nėra nuodingiau už overthinking.
Iš čia
Bet dabar įsivaizduokite situaciją, kur groja muzika, ir reikia šokti ne pagal ją, o šalia muzikos, pavyzdžiui, greičiau negu ritmas, arba lėčiau negu ritmas. Arba reikia judėti tam tikrais judesiais, labai aptakiais, arba labai kampuotais. Na, arba viskas kartu. Ir dar stėbėti kaip kvėpuoji. Viskas. Užsimerkti, groja muzika, kuri gali būti arba labai maloniai meditatyvi, arba turėti žodžius, kurie taip erzina, kad asmeninio gyvenimo problemos ima atrodyti ne tokios reikšmingos, bet galų gale, tai reikia judėti, ir tada gali judėti taip, kad muzika taptų nebe tokia svarbi, kad kur kas svarbesnis dalykas būtų jausti raumenis, apie kurių egzistavimą net nežinojai*. Tai ką aprašiau yra maža dalis to, kas vadinama šokio meditacija. Šiaip įdėčiau nuorodą į kokį nors puslapį, bet jie visi labai skleidžia ezoterikas. Kai kurios šokių meditacijos ir yra tokios, kur groja world stiliaus muzika, kur dalinamasi patarimais ir skatinama pereiti į veganizmą (kažkodėl visos sveiko gyvenimo iniciatyvos anksčiau ar vėliau pradeda nedviprasmiškai ir nesubtiliai siūlyti atsisakyti mėsos, mažų mažiausiai).
Bet mano (t.y., ta, kur aš einu) šokio meditacija labai ant žemės. Labai praktiška ir žmogiška. Nors tai skaitosi koučingas per judesį, bet jame nėra tų pozityvistinių įkyrybių, perteklinio pozityvo, NLP, “čakrų valymo”, “gerumo injekcijų”** ar panašių dalykų, kuriuos kai kurie ne visai pozityvistiniai mąstytojai suplaka į vieną. Jei būna banalybių, jos tokios neįkyrios, bet kaip sakiau, jei man tai atrodo banalu, nereiškia, kad likusiai auditorijos daliai nebus nušvitimas ar naujovė. Taip būna, kai skaitai daug kokio nors autoriaus rašinių, o tada nueini paklausyti jo kalbančio gyvai (arba jis pats kas savaitę skaito Universitete paskaitas) ir lieki toks hmmmm, nes lyg ir pritari, bet nebėra to wow, dėl kurio atėjai. Arba nusiperki į komiko stand-up’ą bilietus, o tie juokai kaip ir girdėti, arba nuspėjami, bet irgi suvoki, kad gal per daug ilgai žiūrėjai į jį youtube. Ir būtent dėl tos žodžių savybės išsisemti, koučingas šokant, tiesiog šokant yra pranašumas. Ir tas koučingas net nelabai koučingas. Greičiau pasidalinimas tuo, ką patyrei, pamatei savyje ir atradimas per klausymąsi. Panašu į grupinę psichoterapiją, tik laisviau, nes nebūtina kiekvieną savaitę ateiti. Ir turbūt pigiau. O po visko dar vaišiniesi arbata ir šiuo bei tuo, plepi su kompanija ir vėl būti koks esi, su keiksmažodžiais, jei reikia, su skepsiu, su džiugesiu, su noru duoti ir noru imti.
Taigi, šoki. Šoki kaip išeina, kaip norisi, arba kaip pasako. Užsimerki ir judi, kaip kūnui patogiau. Kartais reikia nieko negalvoti, kartais reikia pasyviai stebėti kokias kryptis kūnas pasirenka, kaip juda erdvėje, kokia forma, o kartais reikia prisiversti daryti tai, kas neįpratsa. Ir paskui refkeltuoji. Nori garsiai, nori tyliai. Bet čia galioja tas pats grupinės terapijos principas – viskas, kas pasakoma grupėje, lieka grupėje. Ir kitas, turi būti pasiruošęs ne tik viską pasakyti, bet ir viską išgirsti. Ir tai nėra taip lengva, kaip atrodo. Bet čia atėjai šokti, o ne kalbėti. Atėjai surasti kažkokią savotišką vidinę ašį, aplinkui kurią kuri savastį, sąmoningai ar nelabai. Atėjai suprasti ne tik, kaip juda tavo kūnas, kai groja muzika, bet kaip judi pats, kai muzikos nėra, bet yra tik laikas, erdvė, deadline’ai, good is not enough, nuolatinis tobulumo siekis, ar kad ir kas spaudžia iš išorės. Ir ateini suvokti, ar tam pasiduodi, nes tiesiog plauki pagal srovę, nes kažką tai reikia daryti, ar už to yra priežastis, galbūt pats esi kuris stumia be better idėją. Iš tiesų, ne taip svarbu. Net nebūtini atradimai. Vienintelis dalykas, kuris svarbus, tai pabūti čia ir dabar. Išmokti mėgautis akimirka, joje būti, įgauti daugiau sąmoningumo, ne tik verbalinio, bet ir jausminio. Ir, kaip minėjau, priartėti prie savo ašies. Ašis man įstrigo todėl, kad pamačiau tokį judantį paveikslėlį su tekstu apie senovinius Japonijos pastatus, kurie per žemės drebėjimus siūbuoja, bet nesugriūva, nes yra viena kaip švytuoklė siūbuojanti ašis ir judančios dalys. Ir tada pagalvojau, kad ta šventykla man siejasi su šokio meditacija. Nes atlaisvini tas dalis, kurios turi judėti ir sutvirtini tą dalį, kuri yra esmė ir pagrindas. Paleisti tai, kas išeina, priimti tai, kas ateina, bet išlaikyti savo ašį.
Lankau šokio meditaciją pas Agnę Zinkevičiūtę, Užupyje. Čia jos puslapis: AZ Training. Ten galite paskaityti daugiau apie šokio meditaciją ir kitas panašaus pobūdžio veiklas, pavyzdžiui sąmoningą kvėpavimą.***
_________
* Sori, man tai negalioja. Pirmame kurse mokėjau visus. Ir lotyniškai. Ir kas ką daro. Ir prie kokių kraujagyslių ir nervų prisišlieję. Dabar tiesiog žinau, kad yra visokie raumenys. 🙂
** Facebooke buvo viena tokia diskusija kelių žmonių sienose apie verslius humanitarus užsiimančius koučingu, tai citatos pasirankiotos iš ten.
*** Vis dar nesijaučiu tai veiklai pribrendus. Sąmoningas kvėpavimas yra tam tikras tempas, tam tikra jėga ir tam tikra mintis. Gali atrodyti mistika, bet ten grynai fizikiai kūne vykstantys procesai. Kas lankė, sakė patyrė labai stiprius išgyvenimus ir daug emocijų, bet vienas pagrindinių, kad, atrodo, toks paprastas ir įprastas dalykas kaip kvėpavimas, gali būti tokia gili emocinė patirtis.
Emilijos Trumpaitės tinklaraštis 