Sutikti aušrą darbe

Pusė aštuonių vakaro. Žmonės perka maistą vakarienei, jiems savaitgalis. Autobuse krykštauja patys sau faini paaugliai, tada išlipa, eis daryti namų darbų. Santariškių stotelėje išlipu vienintelė. Autobuse lieka dar viena keleivė. Greičiausiai ir ji namo važiuoja. Kai priėjau prie pagrindinio įėjimo, akimirką sudvejojau ar bus atidaryta. Dienos metu beveik visada tos durys varstosi. Bet viskas gerai, atidaryta. Dažnai ligoninės vakarais įėjimą palieka tik per Priėmimo skyrių. Bet viskas gerai. Ligoninė tuščia. Tik šlepsi pavieniai pižamuoti pasiklydėliai, vedini maišeliais, kurie pasibaigia šlapimo pūslės kateteriu. Arba kurie įsikibę veža lašelinę. Bet šiaip tuščia. Skubu atsižymėti visuose skyriuose ir paleisti prieš mane budėjusią rezidentę. Išleidžiu, o ji man dar įduoda arbatos pakelių, nes šilti skysčiai naktį geriau.

Darbas

Budėjimas vyko per keturis aukštus, trijuose skyriuose ir dviejose palatose trumpalaikio sekimo palatose, Vidaus ligų skyriuje. Ten mačiau dar dvi budinčias rezidentes, jos po terapinius skyrius vaikšto, aš po kardiologinius. Viena atrodė labai savimi pasitikinti, o kita išsigandusi, laukianti kol vyresnė jai pasakys ką rašyti. Bandžiau pakalbinti, išsiaiškinau, kad kaip ir aš pirmametė, kaip ir aš pirmame budėjime. Na gerai, ne man vienai baisu. Žinau, kad pacientai bijo gydytojų. Dabar jūs žinote, kad ir gydytojai bijo pacientų. Ypač naktį, ir ypač tada, kai yra vieni. Nors iš tiesų ne tokie ir vieni. Yra slaugės. Jos būna didžiausi draugai, nes išmano dalykus, ar mažų mažiausiai sugeba užvesti ant teisingo kelio, ar nuraminti, kad iki ryto viskas bus gerai, o tada jau palatos gydytojas spręs tyrimų reikia ar nereikia ir panašiai. Bet man pasitaikė rami naktis. Kvietė tik dėl ne visai kardiologinių dalykų, arba jei grąžindavo pacientus po ritmo atstatymo. Daugiausiai darbo buvo kalbinti ligonius, juos raminti, paaiškinti kas vyksta (jaučiu penktą kartą paaiškinti, nes nors įrašai gydytojų yra, atkakliai kartojo, kad niekas su jai nekalbėjo. Ną ką gi, turbūt ir man lemta išsitrinti iš atminties. Todėl gydytojai ir rašo tuos romanus į ligos istorijas.) Budėti tik atrodo baisiau nei yra. Nors gal man šiąnakt pasisekė, kad ligoniai buvo mandagūs ir nesiruošė mirti. Kardiologija turi tą, kad kai mokaisi, yra “o dabar pakalbėkime apie mirties mechanizmus nuo …” ir tada gali rasti daug būdų, kaip širdis nusprendžia sustori. Pavyzdžiui, labai lėtai plaka, tada kai pasieki kritinę lėtumo ribą, ji tiesiog išsijungia, nes yra toks žiauriai naudingas refleksas. Gydytojai tą vadina “nubradėjimu” (sakinyje atrodytų taip: ligonis negali gulėti ant kairio šono, nes nubradėja). Jei žmogui nuolatos retas pulsas, statomas elektrokardiostimuliatorius, jei atsiranda staiga, tai žiūri pagal situaciją. Ne ką geriau, kai per smarkiai plaka, tada gali pradėti plakti neritmiškai, o tada iš vis gali prieširdžiai ir skilveliai tiesiog plaktis kas sau, kol galiausiai širdis nusprendžia, kad shit happens ir sustoja. Arbe jei nespėja sustoti, tai priplaka krešulių, kurie gali nuvažiuoti į vainikines kraujagysles, jas užkimšti ir bus infarktas. Ir t.t. Todėl ir baisūs tie kardiologiniai ligoniai. Susirgusi širdis ima išsidirbinėti. Tada reikia greitai duoti vaistų, jei vaistai nepadeda, vežti į procedūras. Ritmą galima atstatyti kardioversija, dar vadinama elektrošoku. Užsikimšusias kraujagysles koronarografijos metu įvertinti kur užsikimšimas įvyko ir pritaikyti gydymą – krešulį tirpdyti. Jei kartu dar yra susiaurėjimas, jį išplėsti įdedant stentą. Bet naktis buvo rami.

Tai sėdėjau gydytojų kabinete klausydamasi barokinių arijų ir laukdama kol paskambins ir pakvies. pakviesta išeidavau. Jei būdavau išėjusi, gaudavau sms, kur reikia ateiti. Žinutes galima siųsti iš Santariškių informacinės sistemos, tada būna, kad 1815 atsiuntė žinutę, pasirašyta tabelio numeriu. Nueini, pasižiūri kas vyksta, pasikalbi su slaugėmis. Išklausai ir jų gyvenimo istorijas. Grįžti į kabinetą, Klausai muzikos. Geri arbatą, nes kažkaip šalta, snūduriuoji. Kažkur apie antrą nakties objektai ima atrodyti keisti, o garsai įtartini. Žiūrėjau į besirangančią kraujospūdžio matuoklio žarnelę ir galvojau, ar čia ji pavargo, ar aš ją užjudinau, kad stovėjusi ėmė leistis. Na, ir skaičiau visokius gidus, gaires ir rekomendacijas, kol sąmonė nėpradėjo trūkinėti.

Pirmas dvi sekundes prabudus būna toks jausmas: kur aš? kas aš?

O ryte vėl kaip įprasta. Prieš septynias atėjau į savo skyrių, pasidariau darbus, paskui su savo gydytoja aptarėme palatas, surašiau istorijas ir išėjau namo.